Gyvenu dideliame mieste, bet jau seniai svajojau apie kažką daugiau nei tik „savo gabalėlį grindų“. Ieškojau vietos, kur galėčiau sulėtinti tempą ir subalansuoti kasdienį skubėjimą. Radau juos netyčia ir įsimylėjau nuo tos akimirkos, kai ėjau pro juos krūmų ir gervuogių tankmėmis ir pasiekiau vandens srovę. Dabar tai mano prieglobstis su nedideliu mediniu namuku, kurį galiu pasiekti per 30 minučių iš Varšuvos ir pamiršti visas savo problemas atidaręs medinius vartus, šalia senos kriaušės, smėlio gatvės gale. Čia gera vienam ar su draugais, su kava ar vynu, klausytis paukščių čiulbėjimo ar džiazo koncerto. Ir nesvarbu, ar žiūriu į žvaigždes, ar į nešiojamojo kompiuterio ekraną, aš čia laimingas.